sintetinė laimė

vakar po darbo lekiau į Camdena - atvažiavo Ervinas ir dalis mano rusiškosios kompanijos rinkosi ta proga. Ervinas - latvis skinas - na sakykim prijaučiantis. Aukštas stambuilis dirbantis kažkokioje labai prestižinėje apsaugos firmoje ir gan talentingai rašantis Dabar leidžia savo knygą. Jis negailestingai sugriovė mano įsitikinimą, kad skinai visi dundukai atsardytomis smegenimis. Reikia paminėti, kad mano rusakalbė Londono kompanija toli lenkia brolius ietuvius intelektu ir erudicija, fantazija ir polėkiu. Tik mano mielieji draugai Lietuvoje gali jiems prilygti. Pasakiau tarsi gedulingą vainiką padėjau.. pasijaučiau taip :)

pasibastę Camdene (žolė vynas ir kinietiškas jovalas ant Regent kanalo kranto) nuvažiavome pas Lienką - pakeliui užsipirkę tabletyčių...
Va ir dar kartą įsitikinau kad nenoriu aš jų nenoriu. Kai Kolka atsičiuchines po nemažos marichuanos porcijos ikalė dvi extazias ir aiškino man koks jis jaučiasi laimingas ir kokia aš neteisi atsisakydama tablečių, galvojau tik vieną mintį - jei aš laiminga be chemijos, nafik man ji? gal ir nepati laimingiausia - bet ėsdama visokį brudą, kuris sukelia iliuziją kad esi laimingas, aš turėsiu tik iliuziją kaip jie. Narkotikai man o genuose turbūt - aš retai jaučiuosi nelaiminga. Net jei kaukdama verkiu aš nesijaučiu nelaiminga dažniausiai. Man būna skauda bet tai nėra ne laimė.

Tabletės - brudas ir pažadu šiandien jų nealgyti taip pat. Renkamės pas Lienką žirėti įrašytos laidos - vasarą juos filmavo rusijos televizija. Gersiu vyną ir rukysiu.
čia Kolka matavisi prezervatyvą....