visiškai slaptai norėjau papasakoti apie tai ko labai bijojau kažkada.. ir dar vis truputi bijau :) DRUGIAI. Tiesa, dabar bijau tik naktinukų. Bet užtat labiausiai pasaulyje ;) galiu apalpti jei koks nutupia ant manęs, ir nė už ką neužmiksiu kambary, po kurį blaškosi naktinis drugys. Net su nuodinga gyvate jausčiausi ramiau ir nėra kito gyvio, kurio bijočiau taip kaip to bjauraus vabalo. net voras palyginti - vieni niekai. Tačiau dieniniai drugeliai man nuostabiai gražūs ir primena skraidančias gėles. :) Aš žinau, nuo ko man prasidėjo ši baimė. Aš anksčiau ir dieninių drugių taip pat paniškai bijojau, kol vieną vasarą nesusitaikiau su jais :) Įsivaizduojate? du kartus, per važiuojančio traukinio langą įskridęs drugys trenkėsi į mane... aš taip klykiau, kad sesuo įsigando kad nesustabdytų traukinio :))))) dabar juokinga...
O viskas prasidėjo dar vaikystėje. Aš nuo pačių pirmų pasaulio suvokimo akimirkų labai susidomėjau gamtos paslaptimis, visokie vabalėliai žvėreliai ir paukšteliai bei žuviukai man buvo įpatingai įdomūs, mamai aišku mažai džiaugsmo buvo dėlto, nes aš butinai norėjau kuo daugiau jų turėti namie, ir jai retai pavykdavo išsisukti nuo kokio katinėlio priglobimo. Nors ji neypatingai jų troško. Net biški visai netroško. beje, šitą durnystę turi ir mano sesės vyresnioji duktė. Ji taip pat butinai turi kažką "kankinti" narvelyje. Tik ji labaiu domisi greužikais, vorais ir gyvatėm. Kažkada svajojo apie gygantišką šnypsiantį tarakoną už 10 litų. Mes jai aiškinom, kad paprastai žmonės moka dar daugiau, kad tik tarakonų nebūtų namie :) kažkaip įtikinome. Tai vat.... vaikystėje su vienu bičiuliu, kuris vėliau patapo LT policininku, mes žaidėme laboratoriją ir tyrinėjome ką pagaudavome. Geriausiai gaudsi žiogeliai ir drugiai. Mu liūdino tai, kad Lietuvos drugeliai tokie nedomūs ir svajojome apie machaoną. Žinote kaip atrodo Machaonas? oooooo vaikeliai... :) tai vat. kadangi machaonai po Lietuvos dirvonus neskraido, mes nusprendėme paprastą drugelį nuspalvinti kaip machaoną.. :)
pagavome geltoną kopustinuką ir pradėjome spalvoti jį su kalio permanganatu. Drugeliui pavykus ištrukti jis atrodė pasigailėtinai - aplamdyti sparneliai raudonavo kruvinomis dėmėmis. Atrod kaip tikras kraujas - susimaišęs su geltona spalva, kalio permanganatas gijo visai kitą atspalvį. Iki šiol negaliu pamiršti to žiauroko vaizdelio, o tada man penkiametei atrodė kad viso pasaulio drugeliai man pradės keršyti už tokį žiaurumą. :) Nors naktinių drugelių jau prieš tai bijojau. Beje... jau įgijus visai moteriškas formas, kartą ryte gulejau lovoje ir skaičiau labai susidomėjusi. Kažkokia neišpasakytai įkyri musė kuteno ranką truputį žemiau peties ir susikaupimas skaitant man vis trukdė ją griežtai nuvaikyti. Kol neapsikentusi vos nevožiau sau per ranką - norėjau nubausti įkyruoklę. Mano angelas sargas turbūt sustabdė mano ranką paskutinę akimirką ir aš pasižiūrėjau galų galia, kokia musė mane taip kutena..... musė :/ nerealaus dydio beveik juodas naktinis drugys jaukiai snaudė man ant peties.... aš padariau šuolio iš vietos pasaulio rekordą turbūt. drygys pasipiktino manimi ir dingo neatsisveikinęs. man atminimui toje vietoje kur jis sedėjodu metus liko daudona dėmė. Brrr....
nežiūrint tokių baisių gyvenimo atsitikimų, aš noriu papuošti savo dienoraštį drugeliais :)
parinkau jų internete... jie nuostabūs kei skraido dieną ir nesiliečia prie manęs :P
O viskas prasidėjo dar vaikystėje. Aš nuo pačių pirmų pasaulio suvokimo akimirkų labai susidomėjau gamtos paslaptimis, visokie vabalėliai žvėreliai ir paukšteliai bei žuviukai man buvo įpatingai įdomūs, mamai aišku mažai džiaugsmo buvo dėlto, nes aš butinai norėjau kuo daugiau jų turėti namie, ir jai retai pavykdavo išsisukti nuo kokio katinėlio priglobimo. Nors ji neypatingai jų troško. Net biški visai netroško. beje, šitą durnystę turi ir mano sesės vyresnioji duktė. Ji taip pat butinai turi kažką "kankinti" narvelyje. Tik ji labaiu domisi greužikais, vorais ir gyvatėm. Kažkada svajojo apie gygantišką šnypsiantį tarakoną už 10 litų. Mes jai aiškinom, kad paprastai žmonės moka dar daugiau, kad tik tarakonų nebūtų namie :) kažkaip įtikinome. Tai vat.... vaikystėje su vienu bičiuliu, kuris vėliau patapo LT policininku, mes žaidėme laboratoriją ir tyrinėjome ką pagaudavome. Geriausiai gaudsi žiogeliai ir drugiai. Mu liūdino tai, kad Lietuvos drugeliai tokie nedomūs ir svajojome apie machaoną. Žinote kaip atrodo Machaonas? oooooo vaikeliai... :) tai vat. kadangi machaonai po Lietuvos dirvonus neskraido, mes nusprendėme paprastą drugelį nuspalvinti kaip machaoną.. :)
pagavome geltoną kopustinuką ir pradėjome spalvoti jį su kalio permanganatu. Drugeliui pavykus ištrukti jis atrodė pasigailėtinai - aplamdyti sparneliai raudonavo kruvinomis dėmėmis. Atrod kaip tikras kraujas - susimaišęs su geltona spalva, kalio permanganatas gijo visai kitą atspalvį. Iki šiol negaliu pamiršti to žiauroko vaizdelio, o tada man penkiametei atrodė kad viso pasaulio drugeliai man pradės keršyti už tokį žiaurumą. :) Nors naktinių drugelių jau prieš tai bijojau. Beje... jau įgijus visai moteriškas formas, kartą ryte gulejau lovoje ir skaičiau labai susidomėjusi. Kažkokia neišpasakytai įkyri musė kuteno ranką truputį žemiau peties ir susikaupimas skaitant man vis trukdė ją griežtai nuvaikyti. Kol neapsikentusi vos nevožiau sau per ranką - norėjau nubausti įkyruoklę. Mano angelas sargas turbūt sustabdė mano ranką paskutinę akimirką ir aš pasižiūrėjau galų galia, kokia musė mane taip kutena..... musė :/ nerealaus dydio beveik juodas naktinis drugys jaukiai snaudė man ant peties.... aš padariau šuolio iš vietos pasaulio rekordą turbūt. drygys pasipiktino manimi ir dingo neatsisveikinęs. man atminimui toje vietoje kur jis sedėjodu metus liko daudona dėmė. Brrr....
nežiūrint tokių baisių gyvenimo atsitikimų, aš noriu papuošti savo dienoraštį drugeliais :)
parinkau jų internete... jie nuostabūs kei skraido dieną ir nesiliečia prie manęs :P
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą