šiandien išviriau nerealiai skanius ryžius su kaikuo. vos nepersivalgiau. sugalvojau apkalbėti deborah. ji atrodotruputi pyksta ant manęs, kad nesėdžiu daug su ja ir nepliurpiu apie biliaką, tačiau man tai labai neįdomu. O ji vis 'ieško' aukos... aš jau pradedu svarstyti, jei man reikia kažką jai pasakyt ar perduoti, ar turėsiulaiko išklausyti jos postringavimus apie bilialiaką. Nes kartais tenka stovėti ir su kvaila šypsena klausytis koks paukštis ant kokios šakos šį rytą tupėjo ir kokios genties jis galėtų būti: skraidantis žalias kalakutas ar nikštukinis erelis. deja, gal jums pasirodys keista, bet as daug investavau į savo vienatvę. Man kartais norisi daugiau bendravimo- tam visada yra galimybė paskambinti ka nors ir pabandyti susiderinti poreikius papliurpti gyvai, kur nirs nusibastyti ar pan. Jei aš būčiau norėjusi gyventi su kažkuo, aš būčiau taip ir padarius. Vienai išsilaikyti kur kas sudėtingiau, tačiau yra daugybė man svarbių pliusų. O kankintis 'iš mandagumo' tenkinant kažkieno poreikį užmušti laiką aš leidžiu sau tik retkarčiais. aš beveik nežinau ką reiškia nuobodžiauti arba neturėti ką veiktį. Tingėti arba nenorėti kažko daryti juk visai kas kitą...
Deborah jau ilgokai be darbo ir mane tai vis mažiau stebina. Praeitą savaitę atkalbėjau ją nusiimti diržą su raudona sagtim -drugeliu, kuris puošė jos dalykinį kostiumėlį, tačiau pražiopsojau ryškiai raudonus plastmasinius auskarus, priderintatus prie raudonos palaidinės, nagų bei lūpdažio. Nelabai dalikyškas įvaizdis, bet jis tuputį pagerėjo, kai jinai visaką iš švarko kišenių persidėjo į mano rankinę (kurią pamiršo grąžinti iki šiol). Nesu įsitikinus, kad ji nepasipuošė aukštakulniais raudonais bateliais :))) reikia pasakyti kad mano mieloji kaimynė nėra liekna pamaiva, vos peržengusi trisdešimtmetį :)) sakykime vidutinio amžiaus moterei, kuri nori rasti sekretorės darbą Londono kontoroje, reikėtų būti atidesniai savo išvaizdai. Čia neįprasta sėdeėti kontoroje su ryškiu makiažu, priklijuotus ryškiaspalvius nagus dažniasiai pamatysi taip pat kitose vietose, o pradėjus traukti viską iš išsip9tusių kišenių, sugadinsi net patį geriausią įspūdį, jei spėjai tokį suformuoti. Dvi savaites mano kaimynka laukė intervo - šiandien jis turėjo įvykti.
Kažkos veikėjas iš Pietų Afrikos, kontora čia Londone, kažkokios perspektyvos ir ji labai tikėjosi, račiau artėjant interviu datai ji pradėjo nerimauti, nes niekas nepatvirtino interviu datos ir nepatikslino kontoros adreso. vakar ji buvo persiutusi, kad interviu nebus ir nusprendė pasipuošti ir susiradus jų adrsą šiandien okupuoti pastatą ir sėdėti ten kol tas apgavikas nepasirodys... ji nepatikėjo, kad tai nepadės jai gauti išsvajotą darbą ir geriau iš anksto išvengti nepatikimo darbdavio o ne bandyti jį priversti įdarbinti. Juokinga iš ties. Bet reikės nueiti pasiteirauti kas ir kaip. Dieną, išgirdusi, kad aš einu koridorimi, ji skubotai uždarė savo kambario duris. Aš visai dėl to nenuliūdau, bet jei ji nepakeis savo darbo paieškos taktikos ji turės nemalonių rūpesčių.
reiktų pasakyti, kad deborah labai draugiškas ir komunikabilus (net per daug) sutvėrimas. Aš ją mėgstu išties, tačiau kitaertus amerikietiškas draugiškumas truputį skiriasi nuo mums įprasto lietuviško. :)))
Deborah jau ilgokai be darbo ir mane tai vis mažiau stebina. Praeitą savaitę atkalbėjau ją nusiimti diržą su raudona sagtim -drugeliu, kuris puošė jos dalykinį kostiumėlį, tačiau pražiopsojau ryškiai raudonus plastmasinius auskarus, priderintatus prie raudonos palaidinės, nagų bei lūpdažio. Nelabai dalikyškas įvaizdis, bet jis tuputį pagerėjo, kai jinai visaką iš švarko kišenių persidėjo į mano rankinę (kurią pamiršo grąžinti iki šiol). Nesu įsitikinus, kad ji nepasipuošė aukštakulniais raudonais bateliais :))) reikia pasakyti kad mano mieloji kaimynė nėra liekna pamaiva, vos peržengusi trisdešimtmetį :)) sakykime vidutinio amžiaus moterei, kuri nori rasti sekretorės darbą Londono kontoroje, reikėtų būti atidesniai savo išvaizdai. Čia neįprasta sėdeėti kontoroje su ryškiu makiažu, priklijuotus ryškiaspalvius nagus dažniasiai pamatysi taip pat kitose vietose, o pradėjus traukti viską iš išsip9tusių kišenių, sugadinsi net patį geriausią įspūdį, jei spėjai tokį suformuoti. Dvi savaites mano kaimynka laukė intervo - šiandien jis turėjo įvykti.
Kažkos veikėjas iš Pietų Afrikos, kontora čia Londone, kažkokios perspektyvos ir ji labai tikėjosi, račiau artėjant interviu datai ji pradėjo nerimauti, nes niekas nepatvirtino interviu datos ir nepatikslino kontoros adreso. vakar ji buvo persiutusi, kad interviu nebus ir nusprendė pasipuošti ir susiradus jų adrsą šiandien okupuoti pastatą ir sėdėti ten kol tas apgavikas nepasirodys... ji nepatikėjo, kad tai nepadės jai gauti išsvajotą darbą ir geriau iš anksto išvengti nepatikimo darbdavio o ne bandyti jį priversti įdarbinti. Juokinga iš ties. Bet reikės nueiti pasiteirauti kas ir kaip. Dieną, išgirdusi, kad aš einu koridorimi, ji skubotai uždarė savo kambario duris. Aš visai dėl to nenuliūdau, bet jei ji nepakeis savo darbo paieškos taktikos ji turės nemalonių rūpesčių.
reiktų pasakyti, kad deborah labai draugiškas ir komunikabilus (net per daug) sutvėrimas. Aš ją mėgstu išties, tačiau kitaertus amerikietiškas draugiškumas truputį skiriasi nuo mums įprasto lietuviško. :)))
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą